SIDARAS Bernardas

Plačiau: 

     

Bernardas Sidaras (1907-11-11 Salomiškis, Trakų aps. – 1996-04-12 Kaunas), chemikas, KPI darbuotojas, politinis kalinys.

     1920 m. baigęs  pradinę mokyklą, kiek vėliau mokėsi „Kauno Pavasarininkų  gimnazijoje suaugusiems“. Joje 1927 m. išlaikė progimnazijos kurso egzaminus. 1929 m. baigė Kaune veikusius dr. J. Tumėno suaugusių mokymui skirtus brandos kursus. Jie prilygo gimnazijai, nes jų baigimo atestatas suteikdavo teisę studijuoti universitete. Tų pačių metų rudenį jis įstojo į Lietuvos universiteto Medicinos fakultetą. Deja, dėl ligos studijas teko nutraukti. 1930 m. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę atlikti karinę tarnybą. 1931 m. baigė karo mokyklą ir įgijo artilerijos atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį.  Buvo išleistas į atsargą. 1932 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos-gamtos fakulteto Chemijos skyrių. Studijuojant trečiajame kurse, dėl lėšų stygiaus  studijas vėl teko  nutraukti. 1934 m. įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą ir vadovavo jos būriui. Šaulių mokymuose jis dėstė karinį  ir cheminį  parengimą. Kurį  laiką tarnavo pasienio policijos Žąslių baro vachmistru. Nuo 1937 m. jis Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorijos laborantas, vėliau Ginklų dirbtuvių

Linkaičiuose Sprogstamųjų medžiagų skyriaus vedėjas.  Lietuvą okupavę sovietai išformavo  TL ir visas Linkaičių dirbtuves. 1941 m. birželio 14 d. jį Radviliškyje areštavo ir išvežė į  Rešotų (Krasnojarsko kraštas) koncentracijos lagerį. Čia kalint, 1943 m. už akių („Ypatingasis pasitarimas prie SSRS NKVD“) už aktyvų dalyvavimą LŠS veikloje, jam skyrė 10 metų kalėti lageryje ir atlikus bausmę „be teisės sugrįžti į Lietuvą“. 1946 m. jį kaip chemiką pasiuntė į Krasnojarsko krašto Afinožno karinę gamyklą Nr. 169. Joje iš pradžių  dirbo laboratorijos vedėju, vėliau galvaninio cecho meistru, paskui cecho vedėju. 1949 m. toliau kalėti  perkėlė į Šiaurės Kazachstaną. 1951 m., atlikus lagerio bausmę, nutrėmė į Novosibirsko sritį. 1956 m. iš tremties paleido ir kitais metais jis sugrįžo į Lietuvą. 1941 m. į Altajaus kraštą ištrėmė ir jo žmoną Radviliškio mokyklos mokytoją  V. Sidarienę.

     1958 m. pradžioje, tarpininkaujant KPI Cheminės technologijos fakulteto Neorganinės chemijos katedros vedėjui  B. Stulpinui, rektorius K. Baršauskas, nepaisydamas  Kadrų skyriaus viršininkės M. Strasevičienės prieštaravimo, jį  paskyrė šios katedros laborantu. Tų pačių metų pabaigoje kaip buvusį šio fakulteto studentą, turintį daug chemiko praktiko patirties ir pasižymėjusį pareigingumu darbe, rekomenduojant katedros vedėjui ir fakulteto dekanui J. Venskevičiui, rektorius pakėlė į vyr. Laboranto pareigas. Į tai labai neigiamai reagavo Instituto partorgas A. Jūrelė. Jis partinės organizacijos ataskaitiniame susirinkime prof. K. Baršauską  kaltino tuo, kad „rektorius  užuot politiškai nepatikimą B. Sidarą pašalinęs iš Instituto, jį paaukštino“. Deja,  partinio aktyvo daryto didžiulio spaudimo jis visgi neatlaikė ir 1960 m. parašė pareiškimą iš Instituto išeiti.

 

Parengė     Albinas Tamašauskas

                                           

© Kauno Technologijos Universitetas. Sukurta KTU EMTC