RINKEVIČIUS Gediminas Juozas

Plačiau: 

      
                    Gediminas Juozas Rinkevičius (1935-02-23 Peletrūnai Vilkaviškio       apskr. –2013-06-11 Kaunas) inžinierius-elektromechanikas, ilgametis KPI  ir KTU  Elektros mašinų katedros dėstytojas ir Elektros mašinų katedros laboratorijų vedėjas, nukentėjęs nuo 1939-1990 m. okupacijos.

     Gediminas Juozas Rinkevičius gimė 1935 m. sausio 16 d., nors oficialiuose dokumentuose užfiksuota vasario 23 diena. Gediminas buvo ketvirtas vaikas šeimoje. Tėvas, gimęs  1898 m. ir anksti likęs visišku našlaičiu, augo pas svetimus žmones kęsdamas sunkią piemens, vėliau samdomo vyro dalią. Tėvas buvo kovų už Lietuvos valstybės atkūrimą savanoriu ir po kovų su bolševikais, bermontininkais ir lenkais gavo 8 ha žemės Kybartų valsčiuje Peletrūnų kaime, Vilkaviškio apskrityje. Mama, gimusi gausioje 11 vaikų šeimoje, dėl nepritekliaus  anksti paliko namus. Ją priglaudė ir užaugino dėdė, o sulaukusi pilnametystės ištekėjo.  Jauna šeima įsikūrė gautoje po nepriklausomybės kovų žemėje.  Tėvai, sunkiai  dirbdami, susitaupė šiek tiek pinigų ir netrukus išplėtė ūkį iki 16 ha. Iki 1940 metų šeima vargo nejuto. Vaikai, buvo pratinami prie jėgas atitinkančių ūkio darbų, tačiau tėvai visomis išgalėmis skiepijo žinių troškimą ir pasirūpino, jog visi lankytų mokyklą.

        Gedimino tėvas kariuomenėje buvo išmokęs skaityti, rašyti ir  kartografijos, buvo kaimo šviesuolis ir buvo gerbiamas neraštingų kaimynų. Jį ir kitus  mokytis norinčius kareivius lavino savo laisvalaikiu  mokė išsilavinę kariuomenės karininkai. Tėvas su padėka minėdavo karininkus Ladygą, brolius Okulič-Kazarinus (kapitonus, kurių vienas buvo net artilerijos baterijos vadas, kurioje tarnavo tėvas) ir kitus. Pažymėtina, kad Okulič-Kazarinų palikuonis Vladas,  matematikas ir neregys, buvo aktyvus sąjūdininkas ir kovotojas už Lietuvos nepriklausomybės atgimimą.  

      1944 m. Gediminas mokėsi Griebčių pradinėje mokykloje ir ruošėsi stoti į Kybartų gimnaziją. Tačiau 1944 m. vokiečiai besitraukdami šeimą išvarė iš namų į Rytprūsius.  Sodyba buvo sunaikinta, o jos vietoje buvo įrengti gynybiniai įtvirtinimai.  Artėjant frontui žmonės iš Rytprūsių buvo varomi kolonomis tolyn į Vokietiją. Rinkevičių šeima atsidūrė lageryje  Deutsch Krone mieste  Pommerno  provincijoje. Čia  šeima kartu su kitais lietuviais buvo apgyvendinta  barakuose, o žmonės nuo 16 metų amžiaus ėjo į priverstinius darbus ir statė ginklų fabriką. Tačiau frontas vis artėjo ir 1945 m. žiemą lageris buvo evakuotas. Visus varė eiti 50 km pėsčiomis, savo mantą teko vežtis rogutėmis. Paskui žmonės buvo sulaipinti į atvirus vagonus (platformas) ir išvežti tolyn į Vokietiją. Taip 1945 m. maždaug kovo mėnesį šeima atsidūrė Goldbek miestelyje, Saksonijoje už Elbės upės. Čia visi žmonės, net ir vaikai, buvo priverstinai įdarbinti valyti amerikiečių aviacijos subombarduotos  Stendal  miestelio geležinkelio stoties griuvėsių. Dešimties metų Gediminas kartu su kitais vaikais taip pat dirbo prie subombarduotų pastatų ir nešiojo plytas arba sudarę gyvą konvejerį jas kraudavo. Taip slinko dienos, kol po 7 savaičių uždarą stovyklą išvadavo amerikiečių kariuomenė. Amerikiečiai visus Pabaltijo piliečius kartu ir Rinkevičių šeimą apkeitė į vakarų zonos žmones. Taip prasidėjo ilgas kelias namo į rusų „išlaisvintą“ Lietuvą.

      Rinkevičių šeima grįžo 1945 metų birželio 23 dieną    ir  prasidėjo pats sunkiausias gyvenimo laikotarpis. Šeima apsigyveno savo sodybos daržovių rūsyje ir neturėjo jokių pragyvenimo lėšų. Maitinosi  kaimynų dovanotais produktais. 1945 m. rugpjūtį gimė dar viena sesuo. Taip, pasistatę mažus trobesius, gyveno iki 1951 metų. Seserys lankė Kybartų vidurinę mokyklą, o  Gediminas padėdavo namų ūkio darbuose. 1951 m.  šeima, gavusi žinią, kad yra įtraukta į išvežamų į Sibirą žmonių sąrašus, išsisklaidė: Gediminas  su tėvu – į Kauną, mama su jauniausia seserimi – į Kaliningrado sritį pas gimines, vyresnioji sesuo buvo ištekėjusi ir gyveno atskirai, o vidurinioji sesuo mokėsi Vilniuje.

      Kaune Gediminas dirbo Nemuno laivininkystės maistprekyboje kroviku, o vakarais mokėsi  3-joje darbo jaunimo mokykloje.  Po Stalino mirties Gediminas  įsidarbino „Atramos“ gamykloje. Baigęs septynias klases įstojo mokytis į Kauno politechnikumo vakarinį skyrių.  1955 m., baigus technikumo pirmą kursą, buvo pašauktas į tarybinę kariuomenę.  1958 metais grįžo į Kauną, kur tuo metu  buvo didelė bedarbystė ir tris mėnesius nerado darbo. 1959 m. vasario 23 dieną galų gale įsidarbino Kauno politechnikos instituto (KPI)  Elektros mašinų katedroje vyresniuoju laborantu ir kartu mokėsi Kauno politechnikume. 1963 m., baigęs politechnikumą, įstojo į KPI Elektrotechnikos fakulteto vakarinį skyrių.  1969 m. baigė KPI Elektros pavarų ir pramonės įrengimų automatizavimo specialybės visą kursą ir jam pripažinta inžinieriaus-elektromechaniko kvalifikacija.         

        1969 –1973 m. dirbo KPI Elektros mašinų katedros laboratorijų vedėju. Tuo metu fakultetas kėlėsi į naujai pastatytus Statybos rūmus. Gediminas ėmėsi įgyvendinti savo diplominio darbo idėjas apie laboratorijų perkėlimą,  apie naujų elektros mašinų laboratorijų kūrimą,   pradedant jų projektavimu ir laboratorinių darbų aprašymais.  Gediminas parengė elektros mašinų, elektros aparatų, elektrotechninių medžiagų, elektros mikromašinų laboratorijų, laboratorijų jėgainės projektus ir vadovavo  tuos projektus  įgyvendinant.  Taip pat kūrė ir atnaujino   Elektrotechninių medžiagų ir Elektros mašinų laboratorijas. Jis, sukaupęs didžiulę patirtį kuriant elektrotechninio profilio mokomąsias laboratorijas, 2003–2005 m. sukūrė ir modernizavo sinchroninių generatorių stendus, kurie skirti atlikti naujus laboratorinius darbus elektros energetikos dalykus studijuojantiems bakalaurams ir magistrantams. Teko pakovoti su administracija ir įdėti daug darbo ir išminties, bet liko išsaugotos senosios elektros mašinos, kurios panaudotos kuriant naujus technologinius kompleksus su kompiuteriais ir sinchronizatoriais. Po dviejų metų atkaklaus  darbo  Gedimino  žodžiais tariant buvo sukurta „mažoji elektrinė“,  kuri  veikia iki šiol ir yra studentų mėgiama.  Jam vadovaujant taip pat  buvo sukurti keli unikalūs  laboratoriniai darbai su aukšta įtampa.

     Gediminas Rinkevičius  aktyviai dalyvavo katedros pedagoginiame ir moksliniame darbe: dalyvavo 46 ūkiskaitiniuose bei biudžetiniuose mokslo tyrimo darbuose, paskelbė 17 mokslinių pranešimų, parašė keturis mokslinius straipsnius, yra vieno autorinio liudijimo autorius ir dviejų bendraautorius ir vieno patento bendraautorius. Jo atliktas solidus pedagoginis ir metodinis darbas:  išleido 5 metodinius nurodymus, 6 mokymo priemones ir 4 mokomąsias knygas.  Svarbiausios yra šios: „Elektros mašinų parametrai ir charakteristikos“ (2007, su bendraautoriais) ir „Elektrotechninės medžiagos“ (1992). Nuo 1973 m. iki pensijos dirbo Elektros mašinų ir Elektros sistemų katedrose vyr.asistentu, vėliau – lektoriumi, o 2003–2004 m. – dėstytoju valandininku.

     Gediminas buvo mylimas studentų ir bendradarbių už profesionalumą, už aukštos kvalifikacijos eksperimentininko patirtį, kurią nesavanaudiškai perduodavo visiems, ir studentams,  atliekantiems mokslo tyrimus.  Aktyviai dirbo profsąjunginį darbą,  dainavo KPI vyrų chore.

     Gediminas Rinkevičius  dirbęs KPI (KTU) 42,5 metus, 1995-04-27 išėjo į pensiją.

       Gediminas vedė savo bendrakursę Janiną, išaugino dukrą Rūtą, dabar – teisės magistrą, labai mylėjo ir džiaugėsi anūkais pirmoku Roku ir Ievute, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) studente.

     Gedimino Rinkevičiaus gyvenimas nutrūko netikėtai. Jis mirė 2013 m. birželio 11 dieną. Palaidotas Romainių kapinėse Kaune.  

 

Parengė Janina Rinkevičienė

        2017-01-25

 

© Kauno Technologijos Universitetas. Sukurta KTU EMTC