RATKIENĖ - VERBICKAITĖ Elena Nijolė

Plačiau: 

   Elena Nijolė Ratkienė - Verbickaitė,  matematikė, ilgametė KPI/KTU dėstytoja, tremtinė.

     Gimė Kaune 1939 m. kovo 30 d. Tėvas Petras Verbickas  buvo dailininkas grafikas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, baigęs Kauno Meno mokyklą. Iš kūrybinio darbo negalėjęs pragyventi dirbo įvairiose darbovietėse, kursuose, o paskutiniais gyvenimo metais gimnazijoje dėstė piešimą ir braižybą. Mama Elena Usaitė, baigusi Kražių gimnaziją, atvyko į Kauną ir dirbo tarnautoja įvairiose įstaigose.

    Šeimą ištrėmė 1941 m. birželio 14 d. Naktį stribai įsiveržė į butą, iškratė  naktinius rūbus, ieškojo ginklų, liepė greitai susiruošti. Geležinkelio stotyje tėvą atskyrė, aiškindami, kad taip geriau kelionėje. Liepė jam pasiimti didžiausius lagaminus, kad šeimai būtų „lengviau“, ir žadėjo, kad paskui galės būti kartu. Tėvas buvo nuvežtas į Gari lagerį Sverdlovsko srityje ir 1942 m. gruodį sušaudytas. Apie tai šeima sužinojo tik atgimstant laisvai Lietuvai, kai prasidėjo tremtinių reabilitacijos procesas.

     Elena su mama pateko į Altajaus krašto vietovę Kamen na Obi (rus. Камень на Оби). Ji labai sirgo, iš ligoninės buvo išrašyta kaip beviltiška, bet lemtis buvo palanki– išgyveno. Tremtinių vaikams labai padėjo geroji vaikų gydytoja Salomėja Mikšytė – Aleknienė, taip pat tremtinė, įdarbinta ligoninėje pagal specialybę.

     Gyvenimas Sibire visų buvo toks pat – badas, vargas, nepritekliai ir begalinis artimųjų ir Lietuvos ilgesys. Iš mamos pasakojimų Elena žino, kad tremtiniai kiek galėdami vieni kitiems padėjo. Buvo gerų žmonių ir tarp vietinių rusų. Truputį vėliau, kai pradėjo leisti gauti siuntinius, gyvenimas palengvėjo. Labiausiai padėjo mamos draugai – atsiųsdavo maisto, rūbų, lietuviškų knygučių, nors tie siuntiniai dažnai būdavo „revizuoti“.

     Sibire Elena gyveno šešerius metus. Kai atėjo laikas eiti į mokyklą, mama pradėjo galvoti apie pabėgimą iš tremties. Ir vėl padėjo jos draugai Lietuvoje. Atsiuntė fiktyvius dokumentus, pinigų, o bilietus į traukinį padėjo gauti vietinis prokuroras rusas. Apie pabėgimą žinojo ir  šeimininkė rusė, pas kurią gyveno, o iki traukinio išvažiavimo jos nakvojo pas šeimininkės seserį Novosibirske. Taigi, visų rusų jokiu būdu negalima tapatinti su sovietiniais okupantais.

     Po ilgos, nervingos ir vargingos kelionės 1947 m. liepą Elena pagaliau pasiekė Lietuvą, Kauną. Apie ilgus metus okupuotoje Lietuvoje ji nori papasakoti kiek daugiau, nes tada jau buvo vyresnė ir daug ką suprato.  Elena su mama ir čia jautėsi tremtinėmis, nes negalėjo parodyti savo tikros tapatybės, nebūtų išgyvenusios be gerų, nuoširdžių, nebijančių rizikuoti žmonių. Jie ir priglaudė, ir slėpė, ir šelpė, ir teikė materialinę bei dvasinę paramą. Padėjo mamos gimnazijos draugai, mokytojai, buvę bendradarbiai. Jie ir tada, ir vėliau pasižymėjo meile Lietuvai, savo padorumu ir sąžiningumu. Tai – Saudargai, signataro Algirdo Saudargo tėvai, tai – Juciai, akademiko Adolfo Jucio šeima, tai – muziejininkas Paulius Galaunė, padėjęs atspausdinti nors kelis išlikusius tėvelio grafikos darbus ir dalį jų laikęs Kauno Dailės muziejuje. Tai – šiauliečiai Julija ir Leonidas Lukinai, tai – Sakalauskai, buvusio Lietuvos ambasadoriaus JAV Stasio Sakalausko tėvai ir dar daug kitų ne taip žinomų, bet puikių žmonių.

     Elena Ratkienė - Verbickaitė grįžo į Lietuvą aštuonerių metų, mokėdama skaityti ir rašyti, tad buvo priimta į antrą klasę Kražiuose, kur gyveno pas mamos gimines. Mama ten pasirodyti negalėjo, nes grįžo nelegaliai, todėl pasiėmė savo mergautinę pavardę,  (juk negalėjo vadintis Verbickiene!). O Elena pagal savo gimimo metrikus – Verbickaitė. Vadinasi, Elena mamos „neturėjo“, buvo „našlaitė“, tėvai buvo „kolūkiečiai“, vėliau – „darbininkai“.

     Leonido Lukino, gerai žinomo gydytojo Šiauliuose, dėka Elenos mama gavo darbą. Darbas, žinoma, buvo paprasčiausias nekvalifikuotas ir mažai apmokamas, nes ji juk negalėjo pasakyti apie savo išsilavinimą, praeitį. Materialiai joms buvo labai sunku, o palengvėjo, kai Elena tapo studente ir pradėjo gauti stipendiją. Tada Elenos mama buvo jos „teta“, kuri augino ir globojo. Nuo tada ji negalėjo garsiai sakyti „mamyte“, negalėjo niekam net prasitarti apie savo tikrus tėvus, tikrą buvusį gyvenimą. Teisybės nežinojo nei klasės, nei kurso draugai, nei vėliau bendradarbiai. Kas to nepatyrė, nelabai gali suprasti, ką reiškia visą laiką meluoti ir bijoti, kad ko nors neprasitartum, kad kas nors iš senų pažįstamų nepasakytų, ko negalima. Tikros tiesos nežinojo net vyro mama ir broliai. Visą tiesą Elena pasakė tik savo būsimam vyrui, nes nenorėjo jokio šešėlio ar melo. Ji be galo dėkinga savo vyrui Vytautui už supratimą, atjautą ir pagalbą jos „melagingame“ gyvenime. Jei kas nors būtų išaiškėję, būtų negalėjusi nei gyventi su savo mama, nei mokytis aukštojoje (pedagoginėje!) mokykloje ar dirbti pedagoginį darbą. Juk daug nelegaliai grįžusių tremtinių, tarp jų ir gydytoja Aleknienė, ir kartu su jomis bėgusi moteris,  buvo vėl suimti ir išvežti į kalėjimus arba  tremtį.

     Kražiuose praėjo dveji metai, o nuo ketvirtos klasės iki vidurinės mokyklos baigimo – Šiauliuose. 1957 m. Elena baigė Šiaulių 2-ją vidurinę mokyklą ir įstojo į Šiaulių pedagoginio  instituto  Fizikos – matematikos fakulteto matematikos specialybę. Jį baigė su pagyrimu 1963 m. Gyvenant Šiauliuose nuo 1949 m. iki 1963 m. patys artimiausi žmonės buvo Lukinai (Julija Lukinienė yra mano mamos klasės draugė). Jie buvo kaip giminės, visos šventės buvo švenčiamos pas juos, visa dvasinė ir materialinė parama iš jų. Iki šiol Elena bendrauja su Lukinų vaikais, niekada nepamirštamas jų šeimos gerumas. Palaiko ryšius ir su kitų jai brangių žmonių palikuonimis, nes vyresniųjų jau nebėra.

     Baigusi Šiaulių pedagoginį institutą Elena buvau paskirta į Kauno politechnikos institutą, kur nuo 1963 m. pradėjo dirbti Bendrosios matematikos katedroje asistente. Keitėsi katedros pavadinimai, vedėjai, o ji šioje katedroje dirbo visą savo darbo laiką. Dėstė bendrąjį aukštosios matematikos kursą įvairiuose fakultetuose, bet daugiausia Ekonomikos ir Lengvosios pramonės (jų pavadinimai taip pat keitėsi) fakultetuose, pirmojo ir antrojo kursų studentams stacionare, vakariniame ir neakivaizdiniame skyriuose. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo tobulinamos mokymo programos, Ekonomikos fakultete buvo įvestas naujas dviejų semestrų matematinio programavimo kursas. Tuometinis katedros vedėjas J. Urbelis pasiūlė šią discipliną dėstyti Elenai. Tai buvo nauja, įdomi ir nelengva darbo patirtis. Tada ji parengė ir išleido paskaitų konspektą „Matematinis  programavimas“, kuriuo vėliau naudojosi įvairių fakultetų studentai. Kai kurie šio kurso elementai buvo įtraukti ir į kitų fakultetų matematikos programas. Lygiagrečiai su pedagoginiu darbu kartu su kitais katedros darbuotojais parengė daug metodinių priemonių. Tai – metodiniai nurodymai ir kontroliniai uždaviniai neakivaizdininkams, individualių namų darbų užduotys stacionaro studentams, programuoto koliokviumo medžiaga ir kt. Kartu su bendraautoriais buvo išleistos keturis semestrus apimantis mokomųjų knygų komplektas, skirtas KTU Ekonomikos ir vadybos  bei Socialinių mokslų fakultetų  studentams. Jį sudarė keturios knygos,  skirtos teorijai, ir keturios knygos, skirtos pratyboms (uždaviniai su sprendimais ir be jų savarankiškam darbui).

     Elena Nijolė Ratkienė dirbo prie ūkiskaitinių sutarčių, su bendraautoriais rašė mokslinius straipsnius, skaitė pranešimus respublikinėse konferencijose. Kvalifikaciją kėlė kursuose Maskvos inžinerinės statybos institute (1967), Minske Baltarusijos valstybiniame universitete (1978), Leningrado valstybiniame universitete (1981).

     Šalia mokomojo ir metodinio darbo buvo ir pedagoginis auklėjamasis darbas. Per savo darbo metus Elena Nijolė Ratkienė kuravo tris studentų grupes. Ji buvo gera kuratorė, gerai vertinama studentų. 2008 m. birželio mėn. išėjo į pensiją.

 

Parašė  Elena Nijolė Ratkienė

Kaunas, 2016-10-28

© Kauno Technologijos Universitetas. Sukurta KTU EMTC