RAŠKEVIČIŪTĖ Albina

Plačiau: 

Albina Raškevičiūtė gimė 1924-04-09 Maneičių kaime, Utenos raj. pasiturinčio eigulio šeimoje. Turėjo vyresniąją seserį Marytę ir jaunesnįjį brolį Algirdą. Pradinę mokyklą baigė Rukliuose, o penktą ir šeštą skyrius – Daugailiuose. 1939 m. įstojo į Prekybos mokyklą Kaune. Prasidėjusios okupacijos sujaukė jos gyvenimą. Paliko daug šiurpių prisiminimų ir kančias visam gyvenimui. Savo prisiminimuose ji rašo: „Aš mačiau kaip Utenoje arkliais vežė senus žydus ir vaikus. Jie vežėsi dar įvairių daiktų, deja, tik iki miškelio. Jau girdėjosi kulkosvaidžių kalenimas. Buvo nepaprastai baisu. Ir mūsų klasės vienintelės žydaitės daugiau nebematėme...“ Prasidėjus rusų naujai okupacijai, jos brolis Algirdas, kaip karys savanoris, slapyvardžiu Titnagas, žuvo 1946-04-16 prie Alaušo ežero. Pati Albina buvo rezistentė (pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvė). Jos slapyvardis – Margarita. Tėvai buvo ištremti į Sibirą, iš kurio grįžo tik 1956 m. Nuo tremties ji pabėgo. Albina trejus metus slapstėsi, nes neturėjo jokių dokumentų. Ji sako: „Ir iš viso buvo sugriautas mano gyvenimas, gal todėl ir likau vieniša“ Jos amžiaus jaunuoliai, draugai, žuvo. Tėveliui mirus, ilgą laiką jai su mama teko gyventi labai skurdžiai. Ji rašo: „Nuo 1965 m. spalio mėn., rekomenduota Leokadijos Žitkuvienės, buvusios raštvedės KPI Elektrotechnikos fakultete, pradėjau dirbti. Prekyboje darbas man nepatiko, o čia aš radau savo vietą. Laikai jau buvo kitokie, ir žmonės buvo man labai geri“. Ji labai dėkinga dekanui doc. Antanui Barauskui, taip pat doc. Jeronimui Mikštai, dekanui ir Teorinės elektrotechnikos katedros vedėjui. Albinai teko atlikti labai daug darbų. Spausdinimo mašinėlė pastoviai „kalė“ mokslinius darbus, ataskaitas, disertacijas, laboratorinių darbų aprašymus, nes katedros darbuotojai, ypač darbštus jaunimas, dirbo iš peties. Ji rašo: „Dirbti buvo gera. Būčiau dirbus ir dirbus, deja, dėl amžiaus ir darbuotojų skaičiaus mažinimo buvau atleista iš raštvedės pareigų 1993-06-30“. Išeidama Albina nupirko du Vyčio plakatus. Paslapčia vieną pakabino fakulteto raštinėje, kitą – katedroje vietoje Lenino. Būdama pensijoje ji parašė ir išleido poezijos knygelę „Miško vaikai“ (Vilnius, 2011), kurios kredo – tai ne tik šeimos istorijos, bet ir tautos istorijos trupinėliai. Štai vienas jos eilėraščių:

Mes čia Čia mus pastatė stovėti Galinga Jo Ranka.

Nors nematėm Jo Veido, Stovėjome, nors blaškė ir daužė likimo banga.

Mus šaudė nesušaudė; Mus mynė, nesumynė - Dabar kartoja tai visi,

Kas prisimena kančias Tėvynės. Nebedaug mūsų liko,

Išblaškė likimo vėjai. Ir toliau bandome likti čia,

Kur nuo amžių pastatyti stovėjom.

Bėgdami į Vakarus raudojo,

Nors jie vylėsi greit grįžt Tėvynėn.

O mes, likę čia savo dirvonuose,

Ne tik ašarom, krauju apmokėjom.

Nuplaukė pavasariai ir vasaros

Su lūžtančiais ežerų ledais,

Su svajonėm ir ašarom,

Skausmu pažymėtais veidais.

Norėtųsi užbaigti žodžiais Viltingais, gražiais,

Kad pavasariais žydėtų alyvos Nebe kruvinais žiedais.

Parengė Leonardas Rinkevičius

© Kauno Technologijos Universitetas. Sukurta KTU EMTC