OKUNIS Juozas

Plačiau: 

Juozas Okunis (1929-01-24 Biliūnai, Vilkaviškio apskr. – 2008-05-01 Kaunas), fizikas, ilgametis KPI (vėliau KTU) Fizikos katedros dėstytojas (1954–2001). 1941 m., baigęs Alvito pradinės mokyklos 6 skyrius, įstojo į Kybartų gimnaziją. Ją baigęs 1948 m., vienerius metus čia dėstė matematiką. Kitais metais Vilniaus universiteto Fizikos–matematikos fakultete pradėjo studijuoti fiziką. Tuo metu fizikų grupėje amžiumi ir patirtimi jis buvo vyriausias. Didžioji dauguma šios grupės studentų buvo nedidelių miestelių gimnazijų abiturientai. Daugelis jų matė sovietų saugumo ir jų samdinių siautėjimą kaimuose ar nuo jų buvo nukentėję. Todėl visiškai pagrįstą nusiteikimą prieš sovietinę sistemą jie pirmiausiai reiškė kategorišku atsisakymu stoti į komjaunimą. Į tai fakulteto komjaunimo aktyvas atsakė drastiškais veiksmais. Antrame kurse į kelis grupės susirikimus aktyvas pakvietė dekaną, fakulteto profesorius, partorgą, skandalingąjį marksizmo seminarų vadovą B. Sudavičių. Tokiuose susirinkimuose dalyvaujantys aršiausi fakulteto aktyvistai Eugenijus Sosnovskis, Vytautas Radvilavičius, Vytautas Kokšta, Alfonsas Raudeliūnas apklausdami kiekvieną uždavinėjo provokuojančius klausimus. Apklausiamieji, vadovaudamiesi senolių išmintimi „kalbėjimas–sidabras, tylėjimas–auksas“, į klausimus neatsakinėdavo. Viename grupės susirinkime dalyvavęs universiteto odiozinis prorektorius K. Mitropolskij, pagautas įtūžio, nestojančius į komjaunimą išvadino niekšais, tačiau universiteto profesūra tokius studentus vertino gerai. Nežiūrint šių akcijų, iš 18 fizikų grupės diplomantų tik 5 buvo komjaunuoliai (iš jų 2 lietuviai, o 4 iš 5 į universitetą stojo jau būdami komjaunuoliais). Tai 1954 m. Vilniaus universitete buvo dar neregėtas atvejis. Kaip „atpildą“ Juozui Okuniui, Vladui Vanagui (vėliau Lietuvos MA narys korespondentas) ir Albinui Tamašauskui fakulteto partorgas į jų charakteristikas įrašė: „visą mokymosi laiką vengė visuomeninio–politinio darbo, veikė prieš komjaunimą“, nors V. Vanagas akompanavo VU akademiniam chorui, J. Okunis jame dainavo, A. Tamašauskas žaidė VU krepšinio komandoje. Visi jie jau trečiame kurse aktyviai reiškėsi studentų mokslinėje veikloje. J.Okunis įsijungė į fakultete naujai pradėtą puslaidininkių tyrimą. Jis tyrė vienvalenčio vario oksido magnetoelektrinį efektą. Šiam moksliniam darbui reikalingą skystą azotą sunkvežimiu parsiveždavo iš Kauno „Atramos“ gamyklos. Studijuodamas Vilniaus miškų technikume, dėstė fiziką (1953–1954) ir vadovavo fizikų būrelio fotografų sekcijai. 1954 m. jis apgynė diplominį darbą „Bismuto jodido šviesos absorbcija esant nukrypimui nuo stecheometrinio santykio“. Baigus universitetą buvo paskirtas mokytojauti į Daugus. Nežiūrint to, vilniečių profesūrai rekomendavus, prof. K. Baršauskas 1954 m. rudenį jį priėmė KPI Fizikos katedrą dirbti asistentu, vėliau – aspirantu (1955–1958). Nuo 1961 m. Juozas – KPI Fizikos katedros vyr. dėstytojas. Jis dėstė bendrąją fiziką, o nuo 1960 m. institute pirmasis pradėjo skaityti puslaidininkių fizikos bei metalų fizikos specialiuosius kursus. Paskaitas skaitė aiškiai, suprantamai, metodiškai. Dirbdamas Politechnikos institute kurį laiką antraeilėse pareigose dirbo ir Kauno medicinos instituto Fizikos katedroje. J.Okunio mokslinio darbo sritis–kietojo kūno fizika (binarinių lydinių fizinė sudėtis, savybės, fiziniai virsmai ir jų panaudojimas). Bendradarbiavo su Lietuvos MA Puslaidininkių fizikos instituto mokslininkais. Spaudoje paskelbė per 55 mokslinius straipsnius. Pranešimus skaitė tarptautinėse ir respublikinėse mokslinėse konferencijose. Jis mokymo priemonės „Naujosios medžiagos technikoje“ (1963) bendraautoris. J. Okunis kvalifikaciją kėlė MIFI (1967), Baltarusijos universitete (1981), Lietuvos MA (1984). 1954–1990 m. vadovavo KPI Studentų mokslinės draugijos Fizikos būreliui. Sėkmingą vadovavimą Aukštojo mokslo ministras įvertino Pagyrimo raštu (1971). Darbe pasižymėjo pareigingumu ir profesionalumu. Mokslo atžvilgiu buvo reiklus studentams, kolegoms ir ypač sau. Už ilgametį kūrybišką mokslinį ir pedagoginį darbą Lietuvos Respublikos Švietimo ministras jį apdovanojo Padėkos raštu (1997). Jo pilietinė pozicija ne tik studijuojant, bet ir dirbant KPI Fizikos katedroje, neįtiko sovietinės ideologijos adeptams. 1966 m., aplankęs jo vieną paskaitą ir po to pakalbėjęs su komjaunimo aktyvistais, KPI Filosofijos katedros dėstytojas Vytautas Radvilavičius parašė ataskaitą. Ja vadovaudamasis prorektorius Č. Jakimavičius bendrame partinės organizacijos ir Mokslinės tarybos posėdyje pareiškė: „...paaiškėjo, kad Okunis filosofinį ir kitokį ideologinį momentą paskaitose įterpia tik tada, kai į paskaitą atsilanko koks nors tikrintojas. Studentai tą mato ir šaiposi. Tokie spektakliai netoleruotini, nes tai ne auklėjimas, o jo profanacija ir tampa viešu pasityčiojimu iš idėjiškumo dėstyme“. Pablogėjus sveikatai 2001 m. J. Okunis išėjo į pensiją. Mirė 2008 m. gegužės 1 d. Palaidotas Kybartų kapinėse.

Parengė Albinas Tamašauskas

© Kauno Technologijos Universitetas. Sukurta KTU EMTC