MIKUTAVIČIUS Aleksandras

  Aleksandras Mikutavičius (1924-07-23 Rokiškis) matematikas, ilgametis KPI dėstytojas, tremtinys, politinis kalinys.

Plačiau: 

           Gimiau 1924 metais. Savo vaikystę ir ankstyvąją jaunystę praleidau Panevėžyje. Tėvas dirbo prokuroro padėjėju.

     Mano atėjimas į taikomosios matematikos katedrą, į pedagoginį darbą aukštojoje mokykloje nebuvo rožėmis klotas. 1941 m. birželio mėnesį laikiau abitūros egzaminus Panevėžio vidurinėje mokykloje. Buvau išlaikęs aštuonis egzaminus, buvo likę dar keturi. Birželio 14 dieną turėjau laikyti darvinizmo pagrindų egzaminą (ir toks tada buvo!), tačiau ankstyvą rytą mūsų šeimą suėmė ir išvežė į Sibirą. Tėvą atskyrė ir nuvežė į Rešotų lagerį, o aš su motina atsidūriau Altajaus krašte. Po dešimties mėnesių tėvas lageryje mirė.

     Pirmaisiais metais Sibire mūsų gyvenimas buvo labai sunkus, nes tuo metu vyko karas. Man teko dirbti darbininku plytų, pabėgių fabrikuose, sniegą nuo kelių valyti, mišką kirsti. Po kelerių metų pasisekė įsitaisyti į darbą buhalterijoje. Kai karas pasibaigė, gyvenimas palengvėjo.

     Tuo metu pasiūliau keliems draugams leisti „literatūrinį žurnalą“, kurį pavadinome „Tėvynės ilgesys“. Tas „žurnalas“ –  sąsiuvinis, kuriame buvo ranka perrašyti mūsų eilėraščiai, apsakymai. Atsirado vienas niekšelis iš tremtinių tarpo, kuris įskundė, mane suėmė, nuvežė į Barnaulo kalėjimą, tardė ir nuteisė dešimčiai metų už „antisovietinę agitaciją“.

     Taigi mano tremtį pakeitė kalėjimas, o po to GULAG’as – stalininis lageris. Ten vėl pradžia buvo labai sunki, bet vėliau pavyko įsidarbinti lagerio buhalterijoje.

     Po Stalino mirties šiek tiek sumažino mano bausmės laiką. Atsėdėjęs beveik devynerius metus (8 metus ir 8 mėnesius), išėjau į laisvę. Žinoma, tai nebuvo tikroji laisvė, nes vis tiek kartu su motina gyvenau tremtyje. Buvau dar jaunas (31 metų) ir pasiryžau stoti į aukštąją mokyklą. Prieš tai dar teko baigti vidurinę, nes brandos atestato neturėjau. Gavęs atestatą įstojau į Irkutsko universiteto neakivaizdinį skyrių studijuoti matematiką. Tuo metu su motina gyvenau Irkutsko srityje Taišeto mieste, dirbau vienoje gamykloje ekonomistu. Po įtemptų šešerių metų studijų baigiau universitetą, gavau diplomą su pagyrimu.

     1962 metais grįžome į Lietuvą. Apsigyvenome Kaune. Svajojau apie pedagoginį darbą. Daugiau nei keturis mėnesius ieškojau darbo. Deja, sužinoję, kad aš tremtinys, nenorėjo priimti nei į mokyklą, nei į kokios nors įmonės buhalteriją. Vieną gruodžio dieną ryžausi nueiti į Kauno politechnikos instituto Matematikos katedrą. Įėjau į katedrą. Prie stalo sėdėjo du žmonės: vienas pagyvenęs (tai buvo doc. J.Matulionis), kitas mano amžiaus (tai buvo doc. A.Barauskas). Jaudindamasis pasakiau, kokiu reikalu atėjau, parodžiau diplomą, papasakojau, kad esu buvęs tremtinys (kad buvau teistas už „antisovietinę agitaciją“ nesakiau). Tada doc. J.Matulionis pasakė: „Žinai, brolau, nors laikai ir pasikeitė (tai buvo N.Chruščiovo laikų taip vadinamas „atšilimas“), pas mus į pedagoginį darbą tokių žmonių kaip pats nenori priimti.“ Pajutau abiejų draugiškumą man. Jie pasakė, kad rektorius K.Baršauskas yra geras žmogus, ir jie pasikalbės dėl manęs su juo. Liepė ateiti po poros dienų. Nuėjau po poros dienų. Radau vieną doc. A.Barauską, kuris buvo Taikomosios matematikos katedros vedėjas. A.Barauskas pasakė man, kad abu su J. Matulioniu buvo nuėję pas rektorių, ir šis sutinka mane priimti į darbą laborantu. Jei gerai dirbsiu, tai po poros metų mane perves į asistentus. Laimingas grįžau namo pranešti šeimai gerą naujieną.

     Taigi 1962 m. gruodžio pabaigoje pradėjau dirbti TMK laborantu. Pradžioje pagrindinis mano darbas buvo Elektrotechnikos fakulteto studentų užsiėmimų tvarkaraščio sudarymas. Kai visai nebūdavo darbo, spręsdavau uždavinius, daugiausia integralus. Greit man leido dirbti dėstytoju valandininku su vakarinio skyriaus studentais. Nepastebėjau, kaip prabėgo dveji metai, ir priminiau doc. A.Barauskui apie rektoriaus pažadą pervesti mane į asistentus. Deja, man pasakė: „Rektorius K.Baršauskas mirė, dabar kitas rektorius (juo tapo M.Martynaitis), tad teks dar porą metų padirbėti laborantu.“ Pasijutau lyg patekęs po šaltu dušu. Ką padarysi, kantriai dirbau ir toliau laborantu, tiesa, kartu ir valandiniu dėstytoju. Prabėgo dar pora metų. Vėl priminiau apie save A.Barauskui. Jis tepasakė: „Dar pakentėk.“ Supratau, kad jis nenori dėl manęs turėti nemalonumų kalbėdamas su M.Martynaičiu.

     Kai įpusėjo penktieji mano darbo katedroje metai, nutariau parašyti laišką SSRS aukštojo mokslo ministrui V.P. Jeliutinui. Savo laiške rašiau: “Nejaugi aš neturiu teisės dirbti pedagoginį darbą todėl, kad buvau tremtinys? Nejaugi vaikai atsako už tėvus? Kai mus išvežė į Sibirą, man tebuvo 17 metų”. V.P.Jeliutinas persiuntė mano laišką KPI rektoriui. Šis pasikvietė mano katedros vedėją A.Barauską ir partorgą O.Švėgždą, jiems perskaitė mano laišką. Pasitaręs su jais nutarė man duoti „bandomąjį laikotarpį“: leis man padirbėti vienos studentų grupės vadovu. Jei gerai dirbsiu, perves į asistentus. Pagaliau, beveik po penkerių mano darbo metų katedroje, pervedė. Dar po metų pervedė į vyr. dėstytojus. Koks laimingas buvau!  Labai pamėgau pedagoginį darbą (matyt, tai buvo mano pašaukimas), puikus buvo katedros kolektyvas (dauguma buvo draugiški, paprasti, malonūs žmonės, nors buvo keli arogantiški, nenuoširdūs).

     Namie augo du sūnūs. Nepastebimai bėgo metai. Daug mano kolegų apsigynė kandidatines disertacijas, tapo docentais, gaudavo gerus atlyginimus. Ėmiau svajoti apie disertaciją. Išlaikiau du kandidatinio minimumo egzaminus. Kokią mokslo sritį pasirinkti? Pasiūlė bendradarbiauti doc. H.Pranevičius. Pabandžiau, bet greit supratau, kad technikos mokslų problemos man visai svetimos. Parašyti disertaciją iš matematikos nesimokius aspirantūroje beveik neįmanoma. O jeigu iš pedagogikos? Susidomėjau programuotu mokymu. Parašiau programuoto mokymo priemonę “Funkcija. Riba. Tolydumas”. Bet kai tau jau per 40 metų, parašyti disertaciją darosi vis sunkiau. O jei ir parašyčiau, ar leistų man ją ginti? Juk KGB viską žino, juk buvau teistas už „antisovietinę agitaciją“. Žodžiu, neužteko man ryžto, energijos, pasitikėjimo savo jėgomis, todėl disertacijos taip ir neparašiau. O metai bėgo, keitėsi katedros vedėjai. Man teko dirbti su A.Barausku, V.Tėveliu ir V.Vėteriu. Pirmuosius du prisimenu su malonumu. Trečiasis iš karto išvarė mane į pensiją, vos tik man sukako 60 metų. Negaliu jam to atleisti. Man buvo baisu ir pagalvoti, kad ateis diena, kai teks atsisveikinti su savo katedra, su bendradarbiais, su studentais, su mėgiamu darbu. Tačiau V.Vėteris vieną dieną pasišaukė mane ir pasakė: “Aleksandrai, pats esi sakęs, kad, kai tik tau sueis 60 metų, iš karto išeisi į pensiją”.  Niekada aš to nesakiau! Viską supratau ir išėjau.

     Liko tik prisiminimai apie metus, praleistus Taikomosios matematikos katedroje, įkurtoje 1962 metais. Malonūs prisiminimai apie darbą su studentais, apie katedros posėdžius (ypač naujametinius). Apie katedros 10, 20  metų jubiliejus (ypač apie pastarąjį, atšvęsta Kapitoniškėse). Apie pagerbimą, kai man sukako 50, 60 metų, apie kitų kolegų jubiliejus. Apie mano studentus, kurie ir dabar susitikę pasisveikina.

     KPI dirbau 22 metus. Išėjau į pensiją 1984 metais.

     1990 m. Rusijos Aukščiausias Teismas mane reabilitavo. Tada parašiau Altajaus krašto KGB, ir įvyko „stebuklas“: man grąžino visus „Tėvynės ilgesys“ sąsiuvinius. 2008 m. išleidau knygą „Tėvynės ilgesys“, kurią sudaro visi 7 mūsų „žurnalo“ sąsiuviniai. O, tai buvo didelis mano gyvenimo džiaugsmas!   

     Iki dabar mano  atmintyje išliko vienas mano gražus ir prasmingas eilėraštis apie Lietuvą – negaliu jo čia nepaminėti...

         

 TENAI
Tenai kiekvienas pakeleivis
Pasveikins "labas", o ne "zdravstvuj",
Ten apsodinti mus keliai ves
Giliai paslėptos laimės rasti.

Tenai žaliuos ne vien tik pušys:
Ir eglės, ąžuolai, klevai,
Alyvų keras ten kvapusis
Žydės birželyje rausvai.

Tenai užgirsim vėl vargonus,
Tenai skambiai varpai užgaus,
Ir nusileis ten mums malonus
Ramumas iš skaidraus dangaus.
                                    1944.04.06, Altajaus kraštas.


Man tada buvo beveik dvidešimt metų, o dabar jau devyniasdešimt dveji...

                          

Parašė  Aleksandras Mikutavičius

Kaunas, 2016 m. liepos 24 d.

Aleksandras MIKUTAVIČIUS (1924-07-23 Rokiškis) matematikas, vyr. dėstytojas, ilgametis KPI darbuotojas, tremtinys, politinis kalinys.

     Gimė tarnautojų Aleksandro ir Teofilės Mikutavičių šeimoje. Prieš okupaciją tėvas Rokiškyje dirbo tardytoju, vėliau Panevėžyje  prokuroro padėjėju. Mama mokytoja. Sūnus Aleksandras 1931 m. pradėjo lankyti Rokiškio pradinę mokyklą. Ją baigęs, 1934 m. įstojo į Panevėžio gimnaziją. 1941 m. birželio 14 d. sovietiniai okupantai šeimą suėmė. Nuo šeimos atskirtą tėvą ištrėmė į lagerį Rešiotai, Krasnojarsko kraštas. Čia 1942 m. pradžioje, nuo bado ir ligų, jis mirė. Sūnų Aleksandrą, nebaigusį laikyti brandos egzaminus, kartu su mama pradžioje ištrėmė į Barnaulą (Altajaus kraštas), o kitų metų pabaigoje perkėlė į šio krašto Troicko  rajoną. Pirmais tremties metais Aleksandras dirbo plytų gamykloje, o perkėlus į Troicko rajoną miško pramonėje. Vėliau (19441946) jis vienos įmonės sąskaitininkas-buhalteris. Čia keliems bendro likimo draugams jis pasiūlė leisti rankraštinį literatūrinį žurnalą. Jį pavadino „Tėvynės ilgesys“. 1946 m. su jais pradėjo bendrauti tremtinys jaunuolis Mindaugas. Vėliau paaiškėjo, kad tai būta KGB informatoriaus. Per kratą saugumiečiai konfiskavo žurnalą, o A. Mikutavičių suėmė. Kelis mėnesius tardę, rudenį, už antitarybinę agitaciją nuteisė 10-čiai metų kalėti. Trejus metus kalėjo Barnaule.  1949 m. pradžioje ištrėmė į Taišetlagą, (Irkutsko sritis), o 1949 m. perkėlė į Sujetichą (Taišeto rajonas).

     Suėmus sūnų, 1947 m. mama pabėgo į Lietuvą. Deja, 1948 m. čia  ją suėmė ir ištrėmė į Sujetichą. 1955 m. iš lagerio paleistas A. Mikutavičius su mama persikėlė į rajoninį Taišeto miestą. Čia jis įsidarbino autoremonto gamyklos ekonomistu ir įstojo į Darbo jaunimo mokyklos baigiamąją 10-tą klasę. Ją baigęs, 1955 m.  Irkutsko universiteto Fizikos - matematikos fakultete neakivaizdžiai pradėjo studijuoti matematiką. Studijas su pagyrimu baigė 1962 m. ir tapo diplomuotu matematiku ir vidurinės mokyklos matematikos mokytoju. Tais pačiais metais kartu su mama sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune. Čia iš karto susidūrė su įsidarbinimo sunkumais. 1953 m. mirus Stalinui, apie 1955 m. prasidėjęs politinis „atšilimas“ tęsėsi labai trumpai. Po 1956 m. Vengrijos sukilimo, okupacinė bei kolaborantinė administracija išleido slaptas direktyvas, varžančias politiškai nepatikimų asmenų priėmimą tiek į darbą, tiek į studijas. Tačiau šių direktyvų vykdymas labai priklausė nuo įstaigos vadovo pilietinės pozicijos ir drąsos. Šiuo požiūriu Lietuvoje išsiskyrė KPI vadovas K. Baršauskas. Keturis mėnesius A. Mikutavičius, negavęs darbo, kreipėsi į KPI.  Instituto Taikomosios matematikos katedros vedėjui A. Barauskui pristačius, prof. K. Baršauskas 1962 m. jį paskyrė Taikomosios matematikos katedros vyr. laborantu ir pažadėjo, darbe gerai pasireiškus, po poros metų pakelti asistentu. Kitais metais rektorius A. Mikutavičiui leido papildomai už valandinį atlyginimą dirbti dėstytojo darbą, vėliau  dar pakėlė  laboratorijos vedėju. Deja, 1964 m. mirusį KPI rektorių K. Baršauską pakeitė doc. M. Martynaitis. Jo kadrų politika iš esmės skyrėsi nuo pirmojo.  Visoms dėstytojo pareigybėms vėl tapo labai svarbi „tinkama“ socialinė kilmė, ypač politinis-ideologinis patikimumas, o vadovaujančioms pareigoms partiškumas.  XX-amžiaus 8-to dešimtmečio pabaigoje rektorato bei dekanatų administracines pareigybes užėmė tik SSKP nariai. Nepartiniai mokslo daktarai-profesoriai galėjo užimti tik katedros vedėjo pareigas. Ypač diskriminuojami buvo mokslų kandidatai - docentai. Pavyzdžiui, 1986 m. iš 28 katedros vedėjų mokslo kandidatų tik vienas buvo nepartinis, nors Institute pastarųjų mokslo kandidatų buvo vos ne dvigubai daugiau negu partinių. Blogiausia tai, kad iš kelių partinių kandidatų pasirinkimą nulemdavo ne tiek asmens kompetencija, kiek jo partinė veikla. „Netinkamą“ biografiją turinčius ir jau dirbančius asmenis, ribojant jų kontaktus su studentais,  imta perkelti į Mokslo tiriamąjį sektorių. Esant tokiai kadrų politikai, net  po A. Mikutavičiaus 4 pavyzdingo darbo metų institute, katedros vedėjas A. Barauskas nedrįso rektoriui  M. Martynaičiui buvusį tremtinį-politinį kalinį pristatyti pervesti į asistentus. Tuomet A. Mikutavičius 1966 m. laišku kreipėsi į SSRS Aukštojo mokslo ministrą dėl suteikimo teisės jam dirbti pedagoginį darbą. Pastarasis šį laišką svarstyti persiuntė LSSR Aukštojo mokslo ministrui. Ministerijoje apsvarstę nutarė, kad šį klausimą turi spręsti Instituto vadovybė. Praėjus metams laiko A. Mikutavičių paskyrė dirbti asistento, o 1969 m. vyr. dėstytojo pareigose.

     Mokslinį darbą jis dirbo iš aukštojo mokslo pedagogikos srities: nagrinėjo standartizuotos kontrolės ir programuoto mokymo efektyvumą dėstant matematiką. Daug iniciatyvos parodė rengiant programuotai apklausai neapibrėžtinių ir apibrėžtinių integralų kursą. Metodiniame darbe jis buvo vienas aktyviausių katedros dėstytojų. 1971 m. katedros darbuotojai parengė ir išleido mokymo knygą „Matematikos individualių namų darbų užduotys“. Darbui vadovavo A. Barauskas, o pagrindinis vykdytojas buvo A. Mikutavičius. Jis mokymo knygos „Funkcija. Riba. Tolydumas“ (1974) autorius, o knygos „Apytikslis skaičiavimas ir logaritminės liniuotės elementai“ (1974) bendraautoris. 19721980 m. kartu su katedros kolegomis parengė ir išleido 5 mokymo knygas su programuotų koliokviumų medžiaga. Daug katedros leistų mokymo knygų jis redagavo. Nuo 1969 m. paskelbė 22 mokslinius-metodinius straipsnius bei pranešimų tezes, pranešimus skaitė mokslinėse-metodinėse konferencijose. Jis buvo Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos Programuoto mokymo metodinės sekcijos narys, Automatikos fakulteto terminijos komisijos narys. 1969 m. stažavosi Maskvos inžineriniame statybos institute, o 1979 m. Maskvos valstybiniame pedagoginiame institute.

     Darbe pasižymėjo stropumu, pareigingumu ir taktiškumu. Mėgo pedagoginį darbą. Paskaitoms ir pratyboms ruošdavosi labai stropiai, kursą išdėstydavo metodiškai. Jį gerbė ir studentai, ir kolegos. Pažymėtinas jo daugelio metų nepriekaištingas darbas sudarinėjant fakulteto studentų užsiėmimų tvarkaraščius. Visuose konkursuose, atestacijose fakulteto taryba jo kandidatūrai pritardavo vienbalsiai. 1984 metais, sulaukęs 60 metų amžiaus,  buvo pasiryžęs tęsti mėgstamą darbą, puoselėjo mintis apie naujus darbus ir projektus. Deja, visa tai griuvo dėl neseniai paskirto katedros vedėjo V. Vėterio pozicijos. Pastarasis buvo ne matematikas, o inžinierius mechanikas, praeityje dvi kadencijas vadovavęs Automatikos fakulteto SSKP partiniam biurui, priklausęs Instituto partiniam komitetui, aktyvus ateistas. Savo požiūrį į būsimųjų inžinierių pasaulėžiūros, jų kultūrinių ir moralinių vertybių ugdymą jis išsakė Instituto partiniame susirinkime: „Reikia kovoti su komjaunimo aktyvistais, kurie savo grupėse komjaunimo darbą stengiasi suvesti į ekskursijų organizavimą, operų aptarimą ir panašiai...reikia stiprinti ateistinę propagandą ir visuomenės mokslų studijavimą..“. Akivaizdu, kad A. Mikutavičius tokioms nuostatoms nepritarė. Todėl praėjus tik dviem mėnesiams po jubiliejaus V.Vėteris iš A.Mikutavičiaus įsakmiai pareikalavo rašyti pareiškimą išeiti į pensiją. Spaudimu išgautą pareiškimą skubiai perdavė  rektoriui V. Domarkui ir rektoriaus įsakymu 1984 metais  A. Mikutavičius buvo išleistas į pensiją.

     1990 m. Rusijos Federatyvinės Respublikos Aukščiausias teismas A. Mikutavičių reabilitavo ir jis iš Altajaus krašto KGB atgavo visus 7 „Tėvynės ilgesys“ sąsiuvinius. Juos sudėjo į 2008 m. išleistą „Tėvynės ilgesys“ knygą.

    Aleksandras ir Birutė Mikutavičiai išaugino du sūnus Dalių ir Rimvydą, turi du anūkus  Giedrę ir  Audrių. Jaunesnysis  sūnus Dalius dar mokykloje labai susidomėjo biologija (tiksliauzoologija), daugiausiai domėjosi ropliais (herpetologija). Kur tik jis nebuvo nuvykęs! Ir į Tolimuosius Rytus (net 4 kartus), ir į Vidurinę Aziją, ir į Kaukazą, ir vis atsiveždavo įvairių gyvačių, žalčių, driežų. 1992 metais Dalius baigė biologijos studijas VU, įsidarbino Kaune Tado Ivanausko zoologijos muziejuje. Atsiradus galimybėms 1993 m. išvyko į JAV Atlantos miestą. Čia susirado darbą ir po kurio tai laiko įstojo į koledžą. Deja,1995 m. pradžioje pateko į avariją, buvo sunkiai sužeistas ir po trijų mėnesių, neatgavęs sąmonės, iškeliavo į Amžinybę.

 

Parengė  Albinas Tamašauskas

 

2016.11.20, Kaunas

© Kauno Technologijos Universitetas. Sukurta KTU EMTC