MARTYNAITIS Marijonas,

Gimimo data: 
1922-04-03

profesorius, technikos mokslų daktaras, Valstybinės premijos laureatas, nusipelnęs mokslo ir technikos veikėjas, Silikatų technologijos katedros vedėjas (1956-1962), Kauno politechnikos instituto rektorius (1964-1983). Mirė 2009-11-05.

Plačiau: 

Marijonas MARTYNAITIS (1922-04-03 Kaune - 2009-11-04 Kaune) inžinierius, technikos moklsų daktaras, profesorius.
1939 m. baigė Kauno trečiąją valstybinę gimnaziją ir tais pačiais metais pradėjo studijas Kauno universitete. Pasirinko cheminės technologijos studijų kryptį. Studijas su pagyrimu baigė 1950 m. įgydamas inžinieriaus technologo kvalifikaciją. Dar studijuodamas 1947 m. pradėjo dirbti laborantu Neorganinės chemijos katedroje. Baigęs universitetą toje pačioje katedroje darbą tęsė kaip asistentas. 1952 m. įstojo į aspirantūrą. 1955 metais apgynė technikos mokslų kandidato disertaciją.
Jo mokslo darbų svarbiausia sritis – statybos rišamųjų medžiagų technologija aukštojo mokslo istorija, aukštųjų mokyklų darbo metodika. 1955–1962 m. – buvo paskirtas Cheminės technologijos fakulteto vyresniuoju dėstytoju, vėliau 1958 m. suteiktas docento mokslinis vardas ir išrinktas Silikatų technologijos katedros vedėju. 1960 m. jam su bendradarbiais už mokslinius darbus buvo paskirta LTSR valstybinė premija.
1956 m. jaunas energingas doc. M. Martynaitis pradėjo dirbti KPI direktoriaus pavaduotoju mokymo reikalams (prorektoriumi). Siekė, kad rengiami specialistai būtų ne tik aukštos kvalifikacijos, bet kartu aukštos kultūros ir moralės vadovaujantys darbuotojai.
1964 m. mirus KPI rektoriui akad. prof. Kazimieras Baršauskui, M. Martynaitis, buvo paskirtas KPI laikinuoju rektoriumi, o po kelių mėnesių – rektoriumi. M. Martynaitis buvo konkretus, reiklus ir teisingas vadovas. Jis norėjo ir toliau išsaugoti tas gražias aukštosios mokyklos tradicijas, kurios buvo susiklosčiusios prof. K. Baršausko vadovavimo metais. 1966 m. M. Martynaičiui suteiktas profesoriaus mokslinis vardas.
Nors Maskvoje vyriausybė įvairiais pretekstais siekė, kad visose SSRS techniškose mokyklose mokymo procesas būtų vykdomas rusų kalba, tačiau Lietuvos vyriausybės ir instituto bendruomenės, o ypač jo rektoriaus prof. M. Martynaičio pastangomis buvo atremti Maskvos nurodyti argumentai ir mokymo procesas toliau vyko lietuvių kalba.
Prof. M. Martynaitis parašė vertingų mokymo ir instituto istoriją atspindinčių knygų: „Bendroji silikatų technologija“, (su kitais), 1963 m., „Bendrosios silikatų technologijos laboratoriniai darbai“, (su kitais), 1967 m., „Mineralinės rišamosios medžiagos“, 1974 m., „Statybinės medžiagos“, (su kitais), 1982 m. Jis labai domėjosi aukštojo mokslo raidos tendencijomis, mokslininkų indėliu į Lietuvos mokslą ir kultūrą. Nemaži jo nuopelnai yra ir kuriant bei tobulinant lietuvišką techniškąją terminiją. Jis sudarė autorių kolektyvą lietuviško politechninio žodyno sudarymui ir kuravo šio žodyno išleidimą. Prof. M. Martynaitis parengė ir paskelbė daugiau nei 60 mokslinių straipsnių. Aukštųjų mokyklų istorijos klausimais parašė arba redagavo knygas: „Kazimieras Baršauskas“ (1969), „Kauno politechnikos institutas“ (1979), „KPI Cheminės technologijos fakultetas“ (1987). 1959–1961 m. buvo žurnalo „Mokslas ir technika“ vyriausiasis redaktorius.
Prof. M. Martynaitis sėkmingai derino rektoriaus ir pedagogo darbą su plačia visuomenine veikla. Jis visą savo sąmoningą gyvenimą ir energiją skyrė aukštojo mokslo plėtrai, mokslo pasiekimų diegimu pramonėje, studentų ir dėstytojų socialiniams klausimams ir Lietuvos kultūriniam gyvenimui. Tai buvo didelės erudicijos aukštosios mokyklos vadovas ir iškili asmenybė.
 Pablogėjus sveikatai baigė rektoriaus kadenciją ir 1983 – 1993 m. buvo likęs katedroje profesoriumi konsultantu.
KTU Senatas, įvertindamas profesoriaus nuopelnus, 2009 m. sausį M. Martynaičiui suteikė garbingą profesoriaus emerito vardą. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.
 
Parengė Juozas Deltuva
© Kauno Technologijos Universitetas. Sukurta KTU EMTC