LAZAUSKAS Jonas Algirdas

Plačiau: 

Jonas Algirdas Lazauskas (1931-03-23 Kaunas), inžinierius- mechanikas, matematikos mokytojas, KPI bei LŽŪA dėstytojas, partinės – administracinės savivalės auka. Gimė gausioje inteligentiškoje šeimoje. Tėvas Juozas Lazauskas, baigęs VDU Filosofijos fakultetą, mokytojas, kelių vadovėlių autorius, kūręs savitąją filosofijos sistemą. Filosofijos klausimais diskutavo su Vydūnu, P. Dovydaičiu, V. Sezemanu ir kitais. Redagavo V. Sezemano raštus. Sovietmečiu kurį laiką dirbo enciklopedinių leidinių leidykloje. Čia, už pastangas saugoti lietuviškumą, buvo apkaltintas nacionalizmu ir iš leidyklos atleistas. Prieškariu priklausė Valstiečių liaudininkų partijai, paruošė šios partijos įstatus. J. A. Lazauskas mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje. Paskutinėje klasėje priklausė mokinių antisovietinei „Margirio“ organizacijai. 1949 m., baigęs gimnaziją, įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Mechanikos fakultetą. Likvidavus universitetą, mokslą tęsė Kauno politechnikos institute. Mokėsi labai gerai, bet nestojo į komjaunimą ir priešinosi komunistinei ideologijai. Fakulteto komjaunimo biuras, už „netinkamas politines pažiūras“, siūlė jį šalinti iš Instituto. 1954 m., su pagyrimu baigęs institutą, jis padavė prašymą studijuoti matematiką Vilniaus universitete. Tačiau, pasak Mechanikos fakulteto dekano N. Milenskio, „įvertinus partijos ir komjaunimo nuomonę“, jį paskyrė dirbti į Daugpilį. Ištrūkęs iš paskyrimo mokytojavo ir neakivaizdžiai studijavo Vilniaus universiteto Matematikos fakultete. 1961 m. baigęs studijas tapo diplomuotu matematikos mokytoju ir rektorius K. Baršauskas jį priėmė dirbti KPI Aukštosios matematikos katedros asistentu, o po dvejų metų sėkmingo darbo – vyresniuoju dėstytoju. Tolesnę sėkmingą jo mokslinę ir pedagoginę karjerą nutraukė po rektoriaus K. Baršausko mirties institute įsigalėjusi partinė – administracinė savivalė. 1971 m., vykstant vadinamųjų „rinkimų“ kampanijai į LSSR AT ir vietines tarybas, Automatikos fakulteto partorgas S. Damašauskas savavališkai įrašė jį į apygardos rinkimų komisiją, o ši jį paskyrė komisijos sekretoriumi. J. Lazauskas, motyvuodamas tuo, kad jis nežinojo apie jo skyrimą sekretoriumi, nepaisydamas partinio aktyvo ir administracijos jam daryto spaudimo, nepasirašė rinkimų komisijos protokolo. Tuomet skubos tvarka, etatų mažinimo pretekstu, net neprašius tam būtino Vietos komiteto sutikimo, neatsižvelgus į tai, kad prieš metus konkurse jis buvo patvirtintas penkerių metų kadencijai, rektorius jį iš Taikomosios matematikos katedros vyresniojo dėstytojo pareigų atleido. Atleidžiant šiurkščiai pažeidė dar keletą sovietinio „Darbo įstatymų kodekso“ straipsnių: 1. Jis buvo matematikas ir dirbo pagal specialybę, kai tuo tarpu nemaža dalis tos katedros dėstytojų ir katedros vedėjas buvo inžinieriai. 2. Jo 10 metų darbo stažas katedroje buvo didesnis už keleto kitų tos katedros dėstytojų darbo stažą. 3. Jis, skirtingai negu daugelis kitų, augino du mažamečius vaikus ! 4. Tiesioginį darbą dirbo gerai. Tik ką atleistam J. Lazauskui dekano ir katedros vedėjo A. Barausko išduotoje charakteristikoje parašyta: „...Drg. Lazauskas J. yra stiprus matematikas, gerai skaito paskaitas ir veda praktinius užsiėmimus. Tiesiogines pareigas atlieka stropiai. Jis aktyviai dalyvavo katedros metodiniame darbe ir šį darbą mėgsta. Daug prisidėjo ruošiant matematikos tematinius-kalendorinius planus, programuoto mokymo bei kontrolės mikrofilmus, paruošė matematikos metodinius nurodymus pirmojo semestro matematikos disciplinai“. Atleidžiant J. A. Lazauską „etatų mažinimo“ pretekstu katedra turėjo 3000 valandų neetatinio fondo, be to, tų metų pabaigoje į katedrą vėl priėmė vieną naują dėstytoją, o kitais metais–dar ir antrą. Taigi, etatų mažinimas buvo dirbtinai surežisuotas. Norėdamas atleidimui suteikti teisėtumo regimybę, rektoratas pavėluotai visgi „paprašė“ Vietos komiteto sutikimo. Nepaisant visų objektyvių J. A.Lazausko atleidimui prieštaraujančių argumentų, Vietos komiteto pirmininkas A. Lukoševičius jiems reikalingą raštą pasirašė. Remdamasis juo, rektorius atleidimo įsakymą perrašė jau nauja vėlesne data. Pažeidžiant įstatymus iš darbo atleistas J. A. Lazauskas kreipėsi į SSRS Aukščiausiąją Tarybą. Ši bylą „išnagrinėjimui“ persiuntė Kauno miesto partijos komitetui. „Svarstyme“ dalyvavę partijos komiteto atsakingasis darbuotojas Mockus, mokyklų ir aukštojo mokslo įstaigų skyriaus vedėjas A. Bareiša ir KPI partorgas G. Bukauskas, patvirtino, kad „J. Lazauskas pagrįstai atleistas dėl etatų mažinimo“. Motyvuodamas tuo, kad aukštojoje mokykloje vyresniojo dėstytojo pareigybė užimama konkurso keliu, kilusį konfliktą atsisakė nagrinėti Kauno miesto liaudies teismas, o po jo ir LSSR Aukščiausias teismas. Vadovaudamasis pastarojo nuoroda, J. A. Lazauskas kreipėsi į Aukštojo mokslo ministrą H. Zabulį. Atsakydama į ministro užklausimą, KPI vadovybė parašė: „...Svarstant atleidimą , Instituto vadovybė atsižvelgia ne tik į darbuotojo aukšto lygio metodinį ir mokslinį darbą, bet ir į jo idėjinį – politinį lygį“. Šį atsakymą ministrui, prisiimdami kolektyvinę atsakomybę, pasirašė rektorius M. Martynaitis, partinio biuro sekretorius G. Bukauskas ir Vietos komiteto pirmininko pavaduotojas A. Tamaševičius. Tai faktiškai yra oficialus politinių represijų Institute pripažinimo dokumentas. Į pakartotiną J. A. Lazausko užklausimą H. Zabulis atsakė: „...atleidžiant įstatymams nenusižengta...“. Taip sovietinė partinė-administracinė sistema, visais lygiais neigdama akivaizdų „Darbo įstatymų kodekso“ straipsnių šiurkštų laužymą, susidorojo su principinga, politiškai nepatogia asmenybe, reikalavusia iš jų laikytis sovietinių įstatymų. Deja, J. A. Lazauskui pasekmės buvo gan skaudžios. Po triukšmingo atleidimo iš KPI, sovietmečiu jis buvo KGB struktūrų dėmesio akiratyje ir patyrė sunkumus įsidarbinant. LŽŪA, labai trūkstant aukštosios matematikos dėstytojų, jį visgi priėmė dirbti Aukštosios matematikos katedros vyresniojo dėstytojo pareigose. Ir naujoje darbovietėje jis buvo pilietiškai principingas: bendraudamas su studentais ir darbuotojais kritiškai vertino sovietinę sistemą, gynė politiniais motyvais iš katedros pašalintus dėstytojus Antaną Patacką (Algirdo Patacko tėvą), Joną Voronavičių ir kitus. Už drąsų pilietinės pozicijos reiškimą 1979 m. jį patį atleido iš LŽŪA. 1979–1988 metais, „ oficialios bedarbystės“ laikotarpiu, sovietinis saugumas jį tris kartus tardė Antano ir Algirdo Patackų byloje. Visgi, 1992 m., Lietuvos Sąjūdžio pastangomis, įvyko LŽŪA Mechanizacijos fakulteto Tarybos viešas politiniais motyvais iš darbo atleistųjų atsiprašymo posėdis. Jau stiprėjant Atgimimo judėjimui, KPI Taikomosios matematikos katedrai dar tebevadovavo sovietmečio aktyvistas, inžinierius mechanikas doc. V. Vėteris. Jis 1988 m. J. A. Lazauską pakvietė dirbti valandiniu dėstytoju, vietoje sugrąžinimo į anksčiau turėtas vyresniojo dėstytojo pareigas. Institute J. A. Lazauskas garsėjo kaip šachmatininkas. Katedros kolegos jį vertino už aštrų loginį mastymą. Deja, paties J. A. Lazausko netenkino Institute tuomet dar tvyrojusi slogi sovietizmo dvasia. Sulaukęs pensinio amžius, 1991 m. jis išėjo iš darbo ir visą dėmesį paskyrė vaikaičių Indrės, Emilijos, Gintaro ir Gintarės ugdymui. Indrė yra gydytoja, Kauno sveikatos mokslų universiteto reumatologijos rezidentė; Emilija baigė VDU Matematikos fakultetą, Gintaras – ISM verslo universitetą; Gintarė – V. A. Graičiūno aukštojoje mokykloje įgijo turizmo vadybos specialybę.

Mirė 2017-04-30.

Parengė Albinas Tamašauskas

© Kauno Technologijos Universitetas. Sukurta KTU EMTC