INDRIŪNAS Juozas

Gimimo data: 
1896-01-26

Akademikas, profesorius, technikos mokslų daktaras, nusipelnęs mokslo veikėjas, Valstybinės premijos laureatas, pirmasis Tekstilės technologijos katedros (vėliau – Pluoštinių medžiagų katedros) vedėjas, Kauno universiteto Technologijos fakulteto dekanas (19441947), MA Fizikos-technikos instituto direktorius (19481953). Mirė 1989-04-15.

Plačiau: 

 

     Juozas INDRIŪNAS (1896-01-26 Bajoriškės, Rokiškio apskr. 1989-04-15  Kaunas), inžinierius technologas, profesorius, technikos mokslų daktaras, akademikas.

Gimė pasiturinčio ūkininko nuomininko šeimoje. Tėvams nusipirkus buvusį Meldaikių dvaro palivarką, šeima persikėlė į Žardeliškes, Skapiškio valsč. Dvi žiemas lankė nelegalias kaimo „daraktorių“ pamokas. 19081912 m. mokėsi rusiškose Panemunėlio pradinėje, vėliau Kupiškio dvimetėje mokyklose. Pasiryžęs tęsti mokslą jo amžių atitinkančiose aukštesnėse Panevėžio realinės mokyklos klasėse, 19121914 m. ruošėsi tam privačiai.

Gavęs nedidelę pradinę materialią tėvų paramą, 1914 m. išvyko į Sankt Peterburgą ir pradėjo lankyti privačius Pokrovskio kursus, padedančius pasirengti brandos atestato egzaminams. Kad galėtų pragyventi, dirbo gumos fabrike „Treugolnik“ brokuotoju. Prasidėjus 1-ajam Pasauliniam karui ir iškilus pavojui būti pašauktam į caro kariuomenę, kursų nebaigęs 1915 m. vasarą grįžo į tuo metu jau vokiečių okupuotą Lietuvą ir kurį laiką mokytojavo Piniavoje (Panevėžio apskr.). Už nelegalaus laikraštėlio ir okupantams priešintis raginančių atsišaukimų leidimą 1916 m. pabaigoje buvo suimtas ir 1917 m. vasarą įkalintas Griuntalio (Vokietija) belaisvių stovykloje.

1918 m. rudenį išėjęs į laisvę, mokytojavo Žardeliškių, vėliau Miškonių pradinėse mokyklose, organizavo vietinių gyventojų kultūrinę veiklą. 19201922 m. buvo Aukštųjų kursų laisvasis klausytojas. Dėl ateistinių pažiūrų netekęs materialinės tėvų paramos, įsidarbino lietuvių kalbos mokytoju Kauno žydų mokykloje, vėliau mechaniku Geležinkelių valdyboje. 1921 m. eksternu išlaikęs abitūros egzaminus, 1922 m. tapo Lietuvos universiteto Technikos fakulteto studentu. Studijuodamas dirbo universiteto Statybinių medžiagų katedroje laborantu. 1929 m., apgynęs diplominį projektą „Popieriaus fabriko elektrifikavimas“, įgijo inžinieriaus technologo kvalifikaciją ir liko dirbti universitete asistento, o nuo 1930 m. – vyr. asistento pareigose.

Priėmęs universiteto vadovybės pasiūlymą dėstyti studentams tekstilės technologijos dalykus, 19301931 m. specializavosi Štutgarto ir Dresdeno aukštosiose technikos mokyklose. Sugrįžęs, nuo 1932 m. spalio 1 d., pradėjo skaityti „Verpimo ir audimo“ paskaitas. Praktines žinias gilino 19321943 m. dirbdamas antraeilėse inžinieriaus pareigose „Drobės“ fabrike. Parengęs fabriko technologinės rekonstrukcijos projektą, gavo užduotį fabriko katilinės rekonstrukcijai bei jos naujo kamino statybai. Ją įvykdęs, gavo naujų užsakymų. Daugelis tarpukario Lietuvos pramoninių kaminų buvo suprojektuoti ir pastatyti prižiūrint J. Indriūnui.

Pradėjęs tirti vilnonių gelumbinių paltų pūko susidėvėjimo priežastis, 1936 m. apgynė disertaciją „Vilnų plaukeliai lankstomi pavargsta“. Jam suteiktas inžinerijos daktaro mokslinis laipsnis, o 1937 m. – docento mokslinis vardas. 1937 m. jo iniciatyva Universiteto Fizikos-chemijos instituto rūmuose įsteigiama Pluošto technologijos laboratorija. 1940 m. laboratorija išsiplėtė, įsigijusi vertingos įrangos, kai prieš pat sovietams likviduojant Krašto apsaugos ministeriją, Universitetui buvo perduotas šios ministerijos Tyrimų laboratorijos turtas. 1941 m. universitete įsteigiama Tekstilės technologijos katedra, ir Juozas Indriūnas paskiriamas katedros vedėju profesoriumi. Jam teko didžiulis organizacinis darbas pokariu komplektuoti ir plėsti katedros technologines laboratorijas dabartiniuose KTU II rūmuose.

19621975 m. J. Indriūnas ėjo Pluoštinių medžiagų katedros vedėjo pareigas, vėliau iki mirties buvo katedros profesorius konsultantas. Buvo reiklus, tačiau humaniškas ir demokratiškas vadovas. Nuoširdžiai džiaugdavosi kiekvieno katedros nario sėkme, stengdavosi padrąsinti, paskatinti. Mokėjo įsiklausyti net į pačių jauniausių bendradarbių nuomonę, taip ugdydamas jaunųjų katedros kolegų autoritetą. Be tiesioginės pedagoginės veiklos, 19441947 m. jis buvo Technologijos fakulteto dekanas, o 19481953 m. MA Fizikos ir technikos instituto direktorius (antraeilės pareigos). 1946 m. išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu korespondentu. Nepaisant aukšto mokslinio statuso, pokario metais J. Indriūnas patyrė politinių kaltinimų: jo 1947 m. parašytas vadovėlis „Pluoštinės medžiagos“ buvo apšauktas antisovietine „šmeižikiška knyga“, o 1948 m. knygos „Tekstilės technologijos pradmenys“ visas jau išspausdintas tiražas dėl tokių pat priežasčių buvo sunaikintas, atsitiktinai pavyko išgelbėti vos kelis egzempliorius. Vis dėlto ir tokiomis sąlygomis jis subūrė darbštų katedros personalą, daugėjo studentų, brendo jo moksliniai mokiniai.

Labai kruopščiai kiekvienai paskaitai ruošdavo iliustracinę medžiagą, ją dalydavo studentams. Su entuziazmu studijų procese taikė technines priemones, skatino ir katedros kolegas tai daryti. Parašė ir išleido vadovėlių, mokymo priemonių, paskelbė apie 100 mokslinių straipsnių. Svarbiausi veikalai: Mechaniniai medžiagų bandymai“ (1930), „Pluoštinės medžiagos“ (1947), „Tekstilės technologijos pradmenys“ (1948), „Audimas“ (1954), „Linų verpimas“ (1959), „Vilnų verpimas“ (1961), „Naujoji vilnų verpimo technika“ (1968), „Vilnos ir cheminio pluošto verpimo technologija ir įrengimai“ (1972). Yra lietuviškosios tekstilės terminijos kūrimo pirmtakas, daugelis jo pasiūlytų specialybės terminų yra tvirtai prigiję vartosenoje.

Juozas Indriūnas yra tekstilės medžiagų tyrimų pradininkas Lietuvoje, jis sukūrė naują – pluoštinių medžiagų nuovargio ir pūkinių audinių dėvėjimosi – tyrimų kryptį. Sukūrė originalių tyrimo metodų ir prietaisų. Yra 10 išradimų autorius, dėjo daug pastangų, kad išrastieji prietaisai būtų gaminami serijomis ir diegiami tyrimų praktikoje. Jo vadovaujami 28 tyrėjai pradėjo savo mokslinį kelią ir apgynė daktaro disertacijas. 1968 m. J. Indriūnas išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu. Už nuopelnus plėtojant mokslą 1965 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo vardas, 1966 m. už tekstilės medžiagų mechaninių ir eksploatacinių savybių tyrimus jam (kartu su kitais) paskirta Valstybinė respublikinė premija.

J. Indriūnas mėgo Lietuvos gamtą, puoselėjo savo sodą Aleksote, ne kartą yra pasikvietęs katedros kolegas savo automobiliu aplankyti vieną ar kitą Lietuvos kampelį. Nuolat domėjosi aktualijomis, dažnai jį būdavo galima susitikti teatro ar koncertų salėje. Reguliariai mankštinosi, net būdamas garbaus amžiaus vasaromis atostogaudamas Palangoje rytais lengva ristele bėgiodavo paplūdimiu.. Visada su kolegomis ir studentais buvo atviras, mėgstantis bendrauti ir saikingai pajuokauti. Buvo aršus rūkymo priešininkas, siūlęs kovos su šiuo žalingu įpročiu būdų.

Akademikas Juozas Indriūnas mirė 1989 m. balandžio 15 d. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

 

Literatūra:

1.     

Akademikas Juozas Indriūnas: Personalinė bibliografinė rodyklė 19301986 m. Kaunas: KPI, 1987.

2.     

Juozas Indriūnas. Atsiminimai. Kaunas: Technologija, 1996.

 

 

Parengė Arvydas Vitkauskas

© Kauno Technologijos Universitetas. Sukurta KTU EMTC