GRAVROGKAS Antanas

Plačiau: 

 

      Antanas Gravrogkas (1880-05-18 Šeduva – 1958-04-01 Kaunas) inžinierius technologas, docentas, visuomenės veikėjas.

     A. Gravrogkas yra kilęs iš senos bajorų Goesų ir Gravrogkų giminės. Tėvai valdė 25 ha ūkį. Antanas pradžioje mokėsi Telšiuose, po to – vienerius metus Mintaujos gimnazijoje, vėliau – Šiaulių berniukų gimnazijoje (1893–1899). Čia sukurstė mokinius katalikus nedalyvauti pravoslavų pamaldose cerkvėje. Baigęs gimnaziją, 1900 m. įstojo į Peterburgo universiteto Matematikos fakultetą. 1901 m., už dalyvavimą studentų riaušėse, jį iš universiteto pašalino. Nuo 1903 m. studijas tęsė Peterburgo Technologijos instituto Mechanikos skyriuje. Studijuodamas įsijungė į lietuvių studentų ir Lietuvos socialdemokratų partijos veiklą.  Rusijos imperijoje kilus revoliuciniam bruzdėjimui, 1905 m., nutraukęs studijas,  dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Jo nutarimus vykdė Obelių valsčiuje ir čia kuriam tai laikui pavyko pavaryti visą vietinę carinę administraciją. Bruzdėjimui nuslopus, 1907 m. sugrįžo į Technologijos institutą. Jį baigė 1910 m., įgydamas inžinieriaus technologo kvalifikaciją. Negalėdamas įsidarbinti Lietuvoje, inžinieriumi dirbo Jakaterinoslavo metalurgijos fabrike. Čia 1915 m. organizavo ir pirmininkavo lietuvių karo pabėgėlių šelpimo komitetui. Nuo 1916 metų jis Smolensko „Vilijos“ fabriko technikos direktorius.

     1920 m. sugrįžo į Lietuvą ir dirbo Lietuvos geležinkelių sistemoje. Prie Kauno ir Eržvilko suprojektavo garo malūnus ir Ventos lentpjūvę. Nuo 1923 metų pradžios Lietuvos universiteto Technikos fakulteto privatdocentas. Dėstė medžio technologiją ir malūnus. 1925 m. buvo išrinktas  docentu. Tais pačiais metais Lietuvos  Prezidento aktu buvo paskirtas Žemės ūkio akademijos (Dotnuvoje) Medžio technologijos katedros docentu ir jos vedėju, o universitete liko dirbti antraeilėse pareigose. Po penkerių metų jis tapo VDU Mechaninės technologijos katedros docentu, o antraeilėse – Lietuvos geležinkelių valdybos siaurojo geležinkelio direktoriumi.   1932–1933 m. A. Gravrogkas paskirtas Lietuvos laikinosios sostinės Kauno miesto burmistru, tuomet universitete dėstė negaudamas algos. Nuo 1934 m. jo pirmaeilė tarnyba buvo Susisiekimo ministerijoje. 1936 m. doc. A. Gravrogkas paskirtas Fizikos-chemijos institute įkurtos  Technikos fakulteto Medžio technologijos laboratorijos vedėju. 1940 m., Lietuvą okupavus sovietams, jis  universitete sugrįžo į pirmaeiles pareigas. Tais metais Liaudies švietimo komisaras jį paskyrė docentu turinčiu mokslų kandidato laipsnį. Nuo 1941 m. vasaros VDU Medžio technologijos katedros vedėjas. 1945 m. KVVDU Technologijos fakulteto taryba A. Gravrogką išrinko Medžio technologijos katedros profesoriumi ir Universitetas pristatė Maskvai tvirtiniti.  Deja, sovietinė Aukštoji atestacinė komisija 1947 m. patvirtino tik docento vardą. 1948 m. pradžioje sovietinis saugumas areštavo jo sūnų. Tuomet, partiniam aktyvui A. Gravrogką apkaltinus praeities anketinių duomenų nuslėpimu, jį iš Universiteto atleido. Visgi rektorato pastangomis tų metų pabaigoje į darbą grąžino ir paliko laikinai eiti katedros vedėjo pareigas. 1951 m. buvo paskirtas Kauno politechnikos instituto Maisto pramonės mechaninių įrenginių katedros vedėju. Nuo 1955 m. iki mirties dirbo Metalų technologijos katedros vedėju. Dar carinėje Rusijoje parašė ir jos žurnaluose atspausdino kelis inžinerinius straipsnius.  Dirbdamas Universitete parašė vadovėlius, mokslo bei mokymo knygas: „Lietuvos pramonė“ (1925), „Metalų technologija: vadovėlis“ (1926), „Medžio technologija. I dalis“ (1926),  vėliau – antroji dalis, „Atlasas“ (1927),  „Reaktingųjų vandens turbinų darbo rato apskaičiavimas“ (1939), „Reaktyvinių vandens turbinų analitinio skaičiavimo būdas“ (1945). Rašė straipsnius  Technikos fakulteto žurnalui „Technika“.

     A.Gravrogkas buvo pilietiškai aktyvus. Be jau minėtos jo visuomeninės ir politinės veiklos, ilgus metus buvo Lietuvos šaulių sąjungos viceprezidentu, dalyvavo organizuojant 1923 metų Klaipėdos sukilimą, 19321933 m. Lietuvos miestų sąjungos pirmininkas. Aktualiais klausimais rašė į laikraščius ir žurnalus „Varpas“, „Skardas“ „Naujoji gadynė“, „Viltis“,  „Lietuvos aidas“, „Trimitas“. Jis apdovanotas LDK Gedimino trečiojo laipsnio ordinu, Šaulių žvaigždės ordinu ir Klaipėdos krašto išvadavimo sidabriniu skydu. Jakaterinoslavo ir Smolensko fabrikų vadovai jį vertino už stropumą, dėmesingumą ir kruopštumą. Universiteto rektorius A. Purėnas ir fakulteto dekanas J. Indriūnas jį charakterizavo kaip energingą mokslinį darbuotoją ir gerą, patyrusį pedagogą. Deja, dekanui komunistui N. Milenskiui A. Gravrogko mokslinis darbas buvo „teorinis, nesusijęs su praktika“ (1949), o tuo pačiu menkavertis.  Jis partijos aktyvistų buvo kaltinamas už paskaitų žemą idėjinį lygį (1953). KPI  partorgas K. Lengvinas jį įrašė į sąrašą, kartu su daugeliu kitų darbuotojų, „kurių elgesys ir praeitis kelia nepasitikėjimą“ (1953). K.Lengvinas aiškino, kad A. Gravrogkas nesirūpina studentų auklėjimu ir netinka katedros vedėjo pareigoms (1955). Kartu buvo reiškiamos pretenzijos ir prof. K. Baršauskui už tokių asmenų laikymą institute.

     1910 m. A. Gravrogkas vedė bajoraitę Stefaniją Gruzdytę- Gruzdz. 1925 m. jie susilaukė sūnaus Vytauto. Sovietinė okupacinė administracija konfiskavo jų šeimai priklausiusį namą (Putvinskio 70, Kaunas). Šį, darnią modernistinių ir istorinių tendencijų sąveiką atspindintį,  keturaukštį,  suprojektavo, išskirtiniais bruožais pasižymėjęs, architektas Edmundas  Alfonsas Frykas, o liaudinių agrarinių bei mitologinių motyvų bronziniais bareljefais dekoravo skulptorius Juozas Zikaras. A. Gravrogko jaunesnysis brolis Julijonas (18851968) inžinierius mechanikas ir pedagogas (žiūr. „Kalendoriuje“). Jis 1920 m. Kaune įkūrė Aukštesniąją technikos mokyklą ir iki 1940 m. jai vadovavo. Nuo 1922 iki 1944 m. dirbo ir Universitete, karo metu VDU rektorius. Įamžinant  brolių Gravrogkų atminimą, Kauno miesto mero potvarkiu 1990 m. viena miesto  gatvė pavadinta Antano ir Julijono Gravrogkų vardu.

 

Parengė Albinas Tamašauskas

© Kauno Technologijos Universitetas. Sukurta KTU EMTC