BISTRICKAS Antanas

Plačiau: 

      Antanas Bistrickas (1900-01-24 Kauliniai, Šiaulių apskr.,1974-04-04 Kaunas), statybos inžinierius, profesorius, ilgametis VDU  

(vėliau KPI) dėstytojas, Lietuvos kariuomenės savanoris.

    Gimė stambaus ūkininko (81ha) šeimoje. Pradinę mokyklą lankė Radviliškyje. 1910 m. įstojo į Šiaulių gimnaziją, kurioje buvo mokoma rusų kalba. Pirmojo pasaulinio karo metu, vokiečiams okupavus Lietuvą, Antanas gyveno ir dirbo tėvų ūkyje. Baigiantis karui mokslus tęsė Šiauliuose įsteigtoje lietuviškoje gimnazijoje. Tačiau 1918 m. mokslus nutraukė savanoriu įstodamas į Lietuvos kariuomenę. Čia užsitarnavo vyresniojo puskarininkio laipsnį. Po kariuomenės, 1922 m. baigė gimnaziją ir įstojo į Lietuvos universiteto Technikos fakulteto Statybos skyrių. Studijuodamas, vasaros metu, dirbdavo statybose. 1925 m., vadovaujant inž. K. Reisonui, dirbdamas techniku statė Kaune Teisingumo ministerijos rūmus (dabar Kauno valstybinė filharmonija), 1928 m. darbų vykdytoju – Ateitininkų sąjungos rūmus (dabar KTU III rūmai) ir kt. Išlaikęs visus egzaminus ir 1932 m. apgynęs diplominį projektą „Geležinis tiltas per Nemuną ties Jurbarku“ baigė VDU ir tapo diplomuotu statybos inžinieriumi.

     1933 m. VDU rektorius prof. V. Čepinskis jį paskyrė dirbti Technikos fakulteto Tiltų katedros jaunesniuoju asistentu, o 1935 m. vyr. asistentu. 19361938 m. A.Bistrickas gilino žinias Vienos aukštojoje technikos mokykloje tiltų ir plieno suvirinimo klausimais. Sovietams okupavus Lietuvą, dirbo vyresniuoju dėstytoju VDU Tiltų katedroje. 1940 m. Statybos fakulteto taryba, pirmininkaujant prof. S. Kolupailai, slaptu balsavimu jam pripažino mokslų kandidato laipsnį, teikiamą mokslo nariams, kurie turi ne mažesnį kaip 3-jų metų pedagoginį stažą savo specialybėje. Tarybos sprendimą, rektoriaus teikimu, patvirtino kolaborantinės administracijos švietimo komisaras A. Venclova. 1941 m. pavasarį švietimo komisaras jį patvirtino docentu. Vokiečių okupacijos metu A.Bistrickas laikinai ėjo VDU Statybos fakulteto prodekano pareigas. Grįžus sovietiniam okupantui, 1944 m. rudenį buvo paskirtas Medinių ir plieninių konstrukcijų bei tiltų katedros vedėju, kiek vėliau Statybos fakulteto dekanu. Jis dalyvavo komisijoje rengusioje universiteto naująjį statutą. Tuomet kai kurie kolaborantinės vyriausybės nariai prieštaravo Vytauto Didžiojo vardo universitete naudojimui. Rektorato posėdyje rektorius prof. A. Purėnas, prorektorius prof. J. Kupčinskas, dekanai doc. A. Bistrickas, prof. A. Janulaitis, prof. J. Indriūnas, prof. V. Lašas, prodekanas doc. V. Klimavičius, mokslinis sekretorius prof. K. Sleževičius ir kai kurie kiti manė atvirkščiai „šis vardas prigijęs, Kaunui tinkamas, iš čia Vytautas pradėjo didžiausius žygius prieš vokiečius“. 1944 m. pabaigoje Statybos fakulteto taryba slaptu balsavimu jį išrinko profesoriumi, o 1945 m. birželio mėnesį švietimo komisaras J. Žiugžda paskyrė profesoriumi neturinčiu daktaro laipsnio (tai prieškario ekstraordinarinio profesoriaus atitikmuo). Tačiau Sovietų  Sąjungos Aukščiausioji atestacinė komisija, dar tų metų kovo mėnesį jam patvirtinusi docento mokslinį vardą, profesoriaus vardo nepripažino. 1945 m. pabaigoje A.Bistrickas paskirtas prorektoriumi administracijos ir ūkio reikalams. Nepraėjus nė pusei metų, iš šių pareigų atleistas, o kitų metų rudenį, atleidus  iš katedros vedėjo pareigų, paskirtas katedros docentu.

     Antanas Bistrickas, kilęs iš stambių ūkininkų, Lietuvos kariuomenės savanoris, buvo aktyvus Lietuvos šaulių ir Ateitininkų sąjungų narys, ir sovietmečiu atvirai praktikuojantis katalikas, studijavęs užsienyje. Pagal kiekvieną šių požymių, nežiūrint dalykinio profesionalumo, tokie asmenys sovietinėspartinės ideologijos adeptų nuomone buvo netinkami dirbti aukštojoje mokykloje. Dar 1945 m. pabaigoje LKP/b/ CK partorgas Kauno universitetui V. Kuzminskis teigė, kad „universiteto personalas labai užterštas buržuaziniais, nacionalistiniais antisovietiniais elementais.“ 1950 m. partorgas V. Nešukaitis dėstytojų ideologinę poziciją įvertino taip: „... dėstytojai vengia visuomeninio darbo, paskaitas apolitiškai skaito A. Jasiulionis, A. Bistrickas, Tumas, Žvirėnas, F. Bielinskis ir kt....“. Dėl to 1951 m.,  vadovaujant partorgui J. Sabaliauskui,  partinis biuras į šalintinų iš Instituto dėstytojų sąrašą įrašė V. Zgirskį, A.Bistricką, V. Verbickį, F. Bielinskį, T. Balčiūną, M. Buivydaitę ir K. Barilą. Tačiau Instituto vadovas K. Baršauskas, motyvuodamas tuo, kad neturi kuo pakeisti gerai dirbančių žmonių, šio reikalavimo nevykdė. Vėliau kai kurie jų visgi buvo atleisti.  1957 m., vadovaujant A. Jūrelei,  partinis biuras nutarė: „...nestoja į komjaunimą Buškūnaitė, Janulytė, Bistrickas (KPI studentai, kurių tėvai buvo KPI dėstytojai. A.T.). Matyt jų tėvai nesupranta savo pareigų, todėl jie negali auklėti ir studentų...“. 1959 m. A. Jūrelė ataskaitiniame pranešime rašė: „...Zgirskiui (Elektrotechnikos fak.), Žumbakiui, Trečiokui, Braziui (visi Mechanikos fak.) ir Bistrickui (Statybos fak.) politvalandos yra priverstinė našta, ir jos vyko formaliai, arba nevyko...“.Toks partinio aktyvo nepertraukiamai ir plačiai vykdytas agresyvus ideologinis teroras sovietmečiu labai neigiamai veikė dėstytojų savijautą ir kūrybiškumą. Todėl tik iki sovietų okupacijos A. Bistrickas atliko pačius reikšmingiausius darbus: suprojektavo šv. Antano bažnyčią ir Pavasarininkų namus Kaune, Saleziečių aspirantų kolegijos rūmus Vytėnuose, Veiverių bažnyčios bokšto paaukštinimą bei bažnyčios varpinę Griškabūdyje, suprojektavo daug gyvenamųjų namų, rašė straipsnius apie tiltų statybą. Vėliau, dirbdamas KPI, parengė leidinį „Medinių konstrukcijų elementai“ (1954), parašė vadovėlį „Medinės konstrukcijos“ (1958). Jis buvo mokymo knygos „Pastatų konstrukcijos“ (1960) bendraautoris. Paskaitas studentams skaitė aiškiai, neskubėdamas, akcentuodavo įsimintinus dalykus. Su studentais, kaip dėstytojas ir vadovas, maloniai bendraudavo, jiems patardavo. A.Bistrickas buvo aktyvus Lietuvos inžinierių ir architektų sąjungos narys, buvo renkamas į jos valdybą. Iki sovietinės okupacijos buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio  jubiliejiniu (1928) ir Lietuvos kūrėjųsavanorių (1929) medaliais bei kitais žymenimis. Vėliau apdovanotas 50-ies metų aukštajam mokslui Kaune (1970) medaliu.

     Joanos ir Antano Bistrickų sūnus Sigitas Antanas baigė Kauno politechnikos instituto Statybos ir architektūros fakultetą.


A.   

Bistrickas mirė 1974 balandžio 4-tą dieną Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

  

 Parengė    Albinas Tamašauskas 

© Kauno Technologijos Universitetas. Sukurta KTU EMTC