ŽMUIDZINAVIČIUS Antanas,

Gimimo data: 
1876-10-31

profesorius, tapytojas, nusipelnęs meno veikėjas, liaudies dailininkas, Lietuvių dailės draugijos įkūrėjas ir pirmasis jos pirmininkas. Mirė 1966-08-09

Plačiau: 

      Antanas Žmuidzinavičius  (1876-10-31 Seirijai Seinų apskr.–1966-08-09 Kaunas), dailininkas, profesorius, visuomenės veikėjas.

     Baigęs Seirijų parapijos pradinę mokyklą, toliau mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje, mokytojavo Lomžos gubernijoje Lenkijoje.
     1899 m. įstojo į A. Zolotoriovo dailės mokyklą Varšuvoje, lankė dailininko V. Gersono privačią tapybos studiją. 1901 m. Krivulto salone buvo eksponuoti pirmieji A. Žmuidzinavičiaus paveikslai, piešiniai pieštuku, natiurmortai, peizažai, nesudėtingos teminės kompozicijos. 1905–1906 m. lankė Paryžiuje kosmopolitinio meno atstovo ispanų tapytojo E. Anglados studiją. Tuo metu Vakarų dailėje plintančios moderniojo meno srovės ir kryptys mažai veikė A. Žmuidzinavičiaus pažiūras  ir meninę stilistiką. Jis išlieka romantikas, lietuviškojo gamtovaizdžio dainius. Jis vienas iš aktyviausiųjų pirmosios lietuvių dailės parodos Vilniuje 1907 m. organizatorių ir dalyvių, lietuvių tautinės kultūros puoselėtojų.
     1908–1912 m. keliavo po Vakarų Europą, tobulinosi Miunchene (1908) ir Hamburge (1912), aplankė JAV (1922–1924). 1924–1940 m. dėstė Kauno meno, o 1944–1950 m. Kauno aukštosiose mokyklose.  Nuo 1951 m.– Kauno politechnikos instituto Grafinių darbų katedros vedėjas.  1947 m. jam suteiktas profesoriaus mokslinis vardas. 
     Sukūrė daugybę įvairaus žanro kūrinių, daugiausia peizažų: Neris ties Antakalniu“, (1906), Nemunas prieš audrą” (1917), Tinklai džiūsta“ (1926), „Ankstyvas sniegas“ (1937), Palangos pajūris“ (1951), Rudaminos piliakalnis“ (1953), ciklą  Čia bus Kauno jūra“ (1953–1959), nutapė plakatų ir portretų  (Tado Daugirdo, 1910; Petro Rimšos, 1911; Žemaitės, 1935), teminių kompozicijų (Poilsis“, 1920; Linų kūlimo talka“, 1926), apipavidalino knygas. Jo kūriniams būdinga lyrizmas, realistinis požiūris į tikrovę, gamtą ir žmogų, įžvelgiamas subtilus liūdesys.  Sovietmečiu jis pasitarnavo Lietuvos etnografijai, savo paveiksluose vaizduodamas vietoves, kurias vėliau sunaikino Kauno marios. Sukaupė daug profesionalios ir liaudies dailės dirbinių, archeologinių ir etnografinių senienų, dokumentinės medžiagos apie Lietuvos dailę. Kaune, savo namuose, įkūrė unikalų Velnių muziejų, kuriame saugoma ir dalis jo kūrinių. Parašė atsiminimų knygą Paletė ir gyvenimas” (1961).
     Už nuopelnus dailei ir aktyvią pedagoginę ir visuomeninę veiklą A. Žmuidzinavičius buvo apdovanotas ordinais ir medaliais, jam buvo suteikti LSSR nusipelnusio meno veikėjo (1946), LSSR ir SSSR liaudies dailininko (1954, 1957) garbės vardai. 1958 m. jis buvo išrinktas SSSR dailės akademijos nariu korespondentu.
 
Parengė  V. Keras, J. Slavėnas
© Kauno Technologijos Universitetas. Sukurta KTU EMTC